Radiacijos matavimas Gulbiniškių raketų bazėje

5-osios raketinės armijos, 58-osios raketų divizijos, 42-ojo Suvorovo ordino vardo raketų pulko, Karmėlavos II-asis divizionas.
Tai tradicinės komponuotės raketų bazė, tačiau nuo kitų skyrėsi, kad prie įvažiavimo buvo mokomasis pulkas ir radijo ryšio dalinys. Patekus į pagrindinę bazės teritoriją, pirmiausiai pasitinka techniniai statiniai – transporto aptarnavimo garažai, kiek toliau, dešinėje kelio pusėje, įrengti raketų surinkimo ir saugojimo požeminiai angarai. Kairėje kelio pusėje turėjęs būti administracinis-gyvenamasis kompleksas visiškai sunaikintas. Toliau seka keturios raketų paleidimo aikštelės, kiekviena iš jų skirta paleisti dviem SS-4 (rusiško standarto R-12) taktinėm, vidutinio nuotolio balistinėm raketom. Kiekviena raketa galėjo nešti 1-2.3 megatonos branduolinę galvutę iki 2000 km atstumu. 1978 metais pradėtas sistemingas SS-4 raketų keitimas SS-20 mobiliomis sistemomis (rusiško standarto RSD-10). Bazė buvo pritaikyta mobiliom raketų paleidimo sistemom.
Bazės prieigose keliose vietose buvo atlikti matavimai, nustatytas tos vietos natūralus radiacinis fonas. Matavimo dieną jis buvo toks pat, kaip visur kitur Lietuvoje – 0.08-0.1 mokrosiverto per valandą. Dozimetras buvo nustatytas, kad rodytų ne absoliutų dydį, o nuokrypį nuo aplinkos fono. Pirmas matavimas buvo atliktas radijo ryšio bunkerio viduje. Kaip ir įprasta, patalpoje 0.01 mikrosiverto per valandą didesnis. Techninės zonos matavimai nedaug skyrėsi, radiacinis fonas didesnis 0.02 mikrosiverto per valandą. Branduolinių galvučių saugojimo angaruose, o ypač jų prieigose, radiacinis fonas didesnis 0.04-0.06 mikrosiverto. Tai šiek tiek daugiau, bet nėra neįprasta. Didžiausias nuokrypis aptiktas raketų nešėjų saugojimo angare. Prietaisas rodė 0.14 mikrosiverto per valandą nuokrypį. Pagal objektų užtežtumo matavimo metodiką, objektas laikomas užterštas, kuomet radiacinis fonas yra 50% ar daugiau didesnis už aplinkos foną. Šiuo atveju radiacija 140% didesnė už aplinkinį foną. (0.24 mikrosivertai per valandą). Taigi, nors pavojinga riba nepasiekta, drąsiai galima teigti, kad požeminis raketų saugojimo angaras užteržtas radioaktyviomis medžiagomis. Tai šiek tiek stebina, nes šiame angare (pagal reglamentą) neturėjo būti radioaktyvių medžiagų, mat branduolinės galvutės buvo saugomos atskiroje saugykloje ir prie raketos nešėjos pritvirtinamos tik prieš startą, paskelbus kovinę parengtį. Panikai pagrindo nėra, nes higienos normų nustatyta 0.32 mikrosivertų per valandą riba nepasiekta.

3 komentarai

  1. Gyvenu gal 10 minučių kelyje nuo šios bazės… Visą vaikystę, paauglystę draugams “ekskursijas“ ten vedžiau, patalpoje, kur ant sienos parašyta “SAMIN – Krovavij jad“ (Išvertus: Saminas – Kruvinasis nuodas) (beje, ieškojau apie tai informacijos, kas gi tas saminas, tai jeigu tiksliai viską atrinkau, tai yra raketų kuras), tai vat, toje patalpoje pabuvau gal 10 minučių, kad nufotografuoti, papasakoti ką apie tai žinau draugams, bei smalsumo dėlei pasižvalgyti, po tų 10 minučių nežmoniškai skaudėjo galva, nesirorentavau aplinkoje, “mėtė“ į šonus, darėsi silpna, išėjus iš bazės, pabuvus ant gryno oro lauke, pailsėjus, atsigėrus vandens viskas praėjo palaipsniui.. Taipogi yra rasti praėjimai į požemius, durys lyg laive, metus akmenuką jis krito tiek pat laiko, kiek krenta akmuo iš berods 13 aukšto.. Tiksliai nebeprisimenu, dar vienoje vietoje iš po žemių girdimas pastovus, nenustojantis ūžesys, buvo spėliojama, kad galbūt tai generatoriai. Po vienu iš angaru (nebeprisimenu angaro pavadinimo, paskirties, daug laiko jau praėjo, kaip nebesilankiau ten..) yra požeminė labaratorija, į kurią kažkas bandė prasikasti, bet urvą užsprogdino. Na žodžiu, vieta labai įdomi ir tikrai daug daug paslapčių savyje laikanti..

    Parašyti komentarą
    • Aš jokių neigiamų simptomų nepajaučiau. Matyt nebuvau ilgai toje patalpoje.

      Parašyti komentarą
  2. Aš Jonavoje esu gimęs (1966), augęs ir per visą gyvenimą sovietmečiu nieko nežinojau apie balistinių raketų bazę šalia Jonavos. Tiesa, jaunystėje (apie 1980 – 1983 metus vieną naktį, vaikštinėdamas su pana po Jonavą, atsitiktinai pamačiau važiuojant kariškių koloną kuri vežė neįsivaizduojamo dydžio raketą kuri net nebuvo kuo nors pridengta ar paslėpta nuo pašalinių akių. Kolona, kaip tik man matant, judėjo iš dabartinės Basanavičiaus gatvės per centre esančią trišalią sankryžą (dabar ten žiedas) link vienintelio tada buvusio tilto per Nerį. Tik dabar aš supratau kas ten buvo, iš kur ir kur važiavo.

    Parašyti komentarą

Komentuoti

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.